Jau ne vienas kybartietis bei „Sveikatos“ bendruomenės narys yra atkreipę dėmesį į gražų, energingą ir
sportišką veidą klubo trenerių kolektyve. Ką čia slėpti, bet kartais rūsčiame anksčiau išskirtiniu „vyrišku“ sportu
laikytame futbole, į treniruojančią moterį ne visuomet dar žiūrima patikliai. Tačiau bendravimas ir pokalbis su
visuomet optimistiškai nusiteikusia Aušra Albertynienė labai greitai tą nepasitikėjimo debesėlį išsklaidytų bet
kam. Taigi, nusprendėme Aušrai užduoti kelis klausimus ir mes.
-Aušra, kaip atsiradai futbole ir Kybartų „Sveikatos“ kolektyve?
– Visada mylėjau sportą ir buvau sportiška,tad kai Henrikas Katilius pasiūlė prisijungti prie merginų futbolo
komandos ir dalyvauti projekte “Moterys už futbolą” mielai sutikau.Nuo to momento kai sutikau ,viskas ir
prasidėjo,patiko pergalės, buvau išrinkta „geriausia komandos žaidėja”, azartą kėlė ir pelnyti įvarčiai ,noras
tobulėti , siekti kažko daugiau .Žinoma grūdino ir pralaimėjimai bei patirtos traumos , po kurių reikia tikrai
nemažai laiko atsigauti ,bet tas manęs nesustabdė. Kaip tik priešingai, meilė futbolui tik augo ir stiprėjo. O ir
noras būti pavyzdžiu savo vaikams labai prisidėjo prie šio pasirinkimo.
– Kokios tavo nuomone savybės reikalingos tam , kad būtum geru treneriu ar mokytoju ?
-Norint tapti ir būti geru treneriu , visų pirma tu pats turi būti pavyzdys savo mokiniams , turi būti tas, kuris
motyvuoja. Taip pat svarbu malonus ir nuoširdus bendravimas, daromų klaidų paaiškinimas, savo darbo
išmanymas, draugiškumas , bet kartu ir griežtumas ,lankstumas ir humoro jausmas . Labai svarbus yra
psichologinis pasirengimas, gebėjimas išklausyti , patarti, pamokinti, nukreipti tinkama linkme.
– Kas atrodo sunkiausiai šioje veikloje ?
Šioje veikloje turbūt daugiausiai pastangų reikalauja darbas su pačiais mažiausiais mokinukais ,kuriems sunku
ilgiau sukaupti ir sukoncentruoti dėmesį .Turi gerai pasukti galvą, kad jiems užsiėmimuose būtų linksma ir
smagu, kad vaikai jaustų malonumą kuo dažniau liesdami ir spardydami kamuolį.
– Ar jauti skirtumas tarp kartų? Palygink save, kai augai ir dabartinius vaikus.
-Taip, skirtumas tikrai nemažas tarp to kas buvo anksčiau ir dabar. Vaikystėje sportas man buvo didžiausias
malonumas ir pramoga, buvau judri, aktyvi , manęs nereikėjo versti ar įkalbinėti sportuoti.
Didžiausia bausmė būdavo, jei suaugusieji neišleisdavo į kiemą pas draugus žaisti, bėgioti ir aktyviai leisti laiką.
O dabar tenka gerokai pasistengti ,kad vaikus galėtum išprašyti laukan, tenka sugalvoti kažkokių gudrybių,
žaidimų ar linksmybių. Neretas šiuolaikinis vaikass mieliau leistų laiką virtualioje erdvėje, bendraudamas su
virtualiais draugais, o to pasekmes turbūt matome visi : menkas fizinis aktyvumas ir pasirengimas, vaikams
trūksta socialinių įgūdžių ,sunkiai sekasi bendrauti , koncentruoti dėmesį bei valdyti viduje susikaupusias
emocijas.
– Dažnas dabartinės kartos žmonių nusiskundimas – laiko trūkumas. Kaip sekasi su laiko planavimu pačiai ?
-Turint daug planų ,užsibrėžtų tikslų ir norint juos įgyvendinti , man paroje gerokai per mažai 24 valandų. Tad
tenka gerokai anksčiau keltis už visą šeimyną , norint suspėti viską ir įgyvendinti .
Aišku ne visada pavyksta spėti ,bet mokausi ir stengiuosi . Trenerio darbas reikalauja daug laiko – neužtenka tik
pravesti treniruotę, jai reikia pasiruošti kiekvieną dieną , turėti planą ( o dirbant su mažais vaikais – ir kelis)
ieškoti ir rasti naujų idėjų ir t.t.
Dar reikia nepamiršti, kad esu ir 3 vaikų mama ,kurie reikalauja dėmesio. Neslėpsiu , kartais būna sunku,
norisi, kad nė vienas neliktų nuskriaustas . Turbūt šiuo metu labiausiai nukenčia vyras , bet esame gana tvirta
komanda , žinome ir vertiname vienas kito darbus bei pastangas . Žodis “šeima” eina pirmuoju mūsų prioritetų
sąraše. Sunkumai įveikiami, jie grūdina, o sistemingas darbas duoda ir saldžius vaisius, kuriais mėgaujamės ir
džiaugiamės visi kartu!
– Moterų ir merginų futbolas pastaruoju metu populiarėja šalyje. Ar jaučiate tai ir Kybartuose ?

-Labai smagu ,kad vis daugiau mergaičių, merginų ir moterų žaidžia futbolą ,gražu žiūrėti į pilnas grupes.
Žinoma, Kybartai šiuo atžvilgiu dar gerokai atsilieka, bet einame pirmyn , vis drąsiau moterys ir merginos
jungiasi prie mūsų , pamažu keičiasi mąstymas , jau kai kas atveda į treniruotes ir dukras , kas labai mane
džiugina.
– Kuo patrauklus ir žavingas gali būti futbolas mergaitėms?
-Futbolas – pati populiariausia sporto šaka pasaulyje. Tai daug fizinių, protinių ir socialinių įgūdžių suteikiantis
žaidimas. Tad jei mergaitei patinka sportas ,judesys ir aktyvus laisvalaikis, futbolo treniruotės kaip tik skirtos jai.
Tai žaidimas, padedantis būti aktyvioms, gerinantis koordinaciją, kūno kontrolę, plečiantis judesių įvairovę .
Tai – komandinis sportas , susirandama daug naujų draugų , kuriamas kolektyvas, to pasėkoje lengviau
bendrauti tarpusavyje ,mokykloje ,šeimoje. Mokomės dalintis , gerbti viena kitą , pagalbėti viena kitai
sunkesnėse situacijose. Kartu – ugdoma ir disciplina ir kas svarbiausia – pasitikėjimas savimi.
– Gal turi kokią nors „fix idėją“, svajonę, susijusią su savo darbu ir futbolu ?
-Kybartų “SVEIKATA” klubas auga ir plečiasi, turiu tokią svajonę ir idėją, kad vaikų grupelėse būtų ne po vieną-
dvi mergaites tarp berniukų ,kaip dabar , o sudaryti atskirą mergaičių grupę . Tikiu, kad darbo, pastangų ir
didelio noro pagalba tai pasieksime. Mums tai pavyks , būsime stiprios , aktyvios , draugiškos , tapsime didele
viena komanda bei šeima!